Tautinės stovyklos, pasaulinių Jamboree atitikmuo, Lietuvoje prieš Antrąjį pasaulinį karą vyko du kartus: 1928 m. ir 1938 m. Trečioji TS vyko 1948 m. Vokietijoje, ketvirtoji – JAV, kitų skaičiavimas – kiek sudėtingesnis.

Išeivijos skautai, kurie nenutrūkstamai tęsė lietuvių skautų tradiciją, tautinėmis vadino kas dešimt metų vykstančias stovyklas. Tačiau didelės stovyklos laukti dešimt metų gali labai atsibosti, todėl buvo nutarta tarp tautinių rengti jubiliejines stovyklas. Lietuvoje atkūrus skautus iš pradžių laikytasi šios tradicijos, tačiau nuo 2003 m. „Skilties dvasios“ kas penkis metus vykstančios stovyklos vadinamos tautinėmis. Kad būtų paprasčiau.

Pirmoji Tautinė stovykla įvyko labai seniai –1928 m. Tie metai Lietuvoje buvo gana įdomūs – praėjo dešimt metų nuo valstybės sukūrimo, ką tik perversmo būdu pakeista valdžia, ne visai stabili  vidaus politikos situacija. Tuo metu Lietuvoje būta apie 2500 skautų, 500 iš jų susirinko į pirmąją Tautinę stovyklą. Jie apsigyveno 177 palapinėse – tai buvo Lietuvos rekordas. Daugumai tai buvo įspūdingas įvykis – pirma didelė stovykla. Tačiau ne visiems – kai kurie jau buvo stovyklavę panašioje stovykloje Latvijoje ar tarptautiniame skautų sąskrydyje Danijoje.

Tautinė stovykla vyko Kaune, Panemunės šile birželio 29–liepos 2 dienomis. Gana trumpai, tačiau dauguma stovyklautojų atvažiavo gerokai anksčiau, kad galėtų patogiai įsikurti. Šiuo klausimu padėjo kariuomenė – paskolino palapines ir pastatė keltą per Nemuną (dabar ten pastatytas pėsčiųjų tiltas). Vyriausybė stovyklai skyrė 4000 litų, anuomet tai buvo didžiulė parama. Broliai ir sesės gyveno atskirose pastovyklėse, bet toje pačioje stovykloje.

Ką skautai veikė? Šalia mums įprastų stovyklos programos dalykų, jie organizuotai lankė Lietuvos valstybės sukūrimo dešimtmečiui skirtus renginius: Lietuvos Žemės ūkio parodą (vyko prie Ąžuolyno, Parodos kalno pavadinimas nuo to ir pasiliko – čia kauniečiams) ir dvi dienas talkininkavo Dainų šventėje – reguliavo žmonių judėjimą, nešiojo vandenį ir darė kitus gerus darbus. Stovykla sulaukė svečių – nuo pirmųjų valstybės asmenų, užsienio šalių ambasadorių iki skautų tėvų, giminių ir šiaip smalsių kauniečių.

Stovyklos reikšmė – neįkainojama. Skautams tai buvo pirma bendra stovykla, proga susipažinti ir susirasti draugų, taip pat aplankyti sostinę; visuomenei – pamatyti skautus, pažiūrėti, kuo jie užsiima ir kuo gali būti naudingi.

br. Giedrius Globys